Rinktinės sudarymas yra kelionė atgal - lyg apsilankymas mieste, kuriame ilgai nebuvai. Bent jau žinai - šis vizitas yra paskutinis. Kai nuostabą kelia pasikeitęs aplinkos suvokimo mastelis. Kai nebėra pastatų, kuriuos vis matydavai naktimis, o išlikusiųjų griaučiai skęsta semantinio neapibrėžtumo rūke. Kai supranti, kad dabartinis "aš" tame mieste gali sutikti tik "kitą". Ir prasilenkti, ir net jo neatpažinti.

Ar gali šis "kito" virsmas dabartiniu "aš" sudominti skaitytoją? Ar tai tik sentimentalios autoriaus užgaidos realizacija? O gal prie taško trupėjančios atkarpos iliustracija?...