Trimako fotografijos byloja apie žmogų, šiandieninio funkcinio pasaulio požiūriu atliekantį visiškai beprasmius veiksmus. Be abejo, mes visi juos atliekame - einame į darbą, į parduotuvę, vedžiojame šunį ar tiesiog pasivaikštome parke. Šie veiksmai - neišvengiami, tačiau mūsų perdėtai prasmingame ir funkciniame pasaulyje jie tėra beprasmės pauzės tarp didingų vartojimo ir pirkimo atkarpų. Tokioms pauzėms yra skirtas Trimako fotografijų ciklas. Jis ne tik jas fiksuoja. Jis išsaugo tik jas, o visa kita palieka užribyje. Elgiasi priešingai nei jam, kaip ir mums visiems, liepia vyraujanti komercinė vaizdo logika. Parodo pasaulį kiek kitokiu kampu - tą kampą mes nuolat nenoromis pamirštame, nes jį gožia galingi vaizdo blokatoriai. Trimakas, nė neketindamas tapti nauju revoliucionieriumi, primena mums, kad aplink dar yra rezervatų, laukinių teritorijų, kuriose nerasime nei reklaminių skydų, nei įkyrių prekybos agentų. Ten gali elgtis ir kalbėti nerišliai arba mistiškai, ten galima nežiūrėti į laikrodžius ir nepaisyti naujausio aprangos kodekso.